Salos

 

Michał Rudnicki. Salų ir jų apylinkių istorija

Nedaug Lietuvoje tokių ypatingų vietų kaip Salos. Ypatingų dėl daugybės priežasčių. Visų pirma dėl savo istorijos. Ši žemė, visas Rokiškio rajonas – tai Livonijos ir Kuršo pasienis. Viduramžiais tai buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valda, kol Žygimantas Senasis, Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis, apdovanojo šių apylinkių žemėmis savo tolimus giminaičius bei šalininkus. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Rokiškio miestas ir jo apylinkės atiteko kunigaikščiams Jonams Krotošinskiams (Iwan i Jan Krotoszyńscy), Panemunėlio apylinkės – Trakų tijūnui Alechnai Fedoravičiui Kšivcai (Olechno Fedorowicz Krzywca), netoli esančios Pakriaunio apylinkės atiteko kunigaikščiui Mykolui Obolenskiui (Michał Oboleński), o Salos ir, kaip rašoma Strijkovskio kronikoje, visa aplinkui esanti žemė su miškais, ežerais bei raistais atiteko Lietuvoje galingai Radvilų (Radziwiłł) giminei. Galingieji Radvilos Salose nieko ypatinga neįžvelgė – jiems labiau patiko gyventi šalia karaliaus Vilniuje, Gardine arba Krokuvoje, nes iš ten buvo patogiau saugoti, galbūt net stiprinti savo giminės poziciją. Mokslininkai istorikai yra įsitikinę, jog Radvilos niekada negyveno Salose, tiktai atvažiuodavo čia pamedžioti.

Maždaug tuo laiku, kai Salos ir jų apylinkės atiteko Radviloms, tai yra apie 1518 m., į Lenkiją, į Krokuvą, atvyko Milano kunigaikščio Gaingalezzo Sforzo bei Izabelės Aragonietės duktė Bona Marija. Žinoma, jauna Milano kunigaikštytė, būsimoji karaliaus Žygimanto Senojo žmona nesileido į tolimą, šaltą, miškų, meškų bei stipraus medaus kraštą, kaip vadindavo Lenkijos Karalystę italų metraštininkai, viena, be palydos; kartu su ja iš Manfredonijos prie Adrijos uosto tris mėnesius plaukė visas būrys dvariškių su savo šeimomis ir tarnais, tarp jų ir Morikonių (Morykoni) giminės atstovai. Morikoniai buvo labai galinga giminė, kurios atstovai XIII amžiuje gyveno Florencijoje. XIV amžiuje giminės dalis persikėlė į Milano kunigaikštystę, kur suartėjo su kunigaikščių Sforzų dvaru ir iš pradžių tapo tų kunigaikščių klientais, o po to – dvarininkais. Šitaip Morikoniai atsidūrė laive, kuriuo atplaukė karaliaus Žygimanto, tuo metu jau nebejauno 51-ių metų žmogaus, nuotaka.

Radvilos, kurių padėtis Lenkijos Karalystėje nebuvo tokia stipri kaip Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, visą laiką ieškojo būdų, kaip padidinti savo įtaką Lenkiškose Karūnos žemėse. Geriausias tam būdas – taip suartėti su Karaliumi, kad jis valdytų jų (Radvilų) naudai. O tam tinkamiausia priemonė, kuria ir vėliau naudojosi Radvilų palikuonys (tiesą sakant, ne tiktai jų palikuonys), buvo suartėti su Karaliaus žmona, nes nieko kito Karalius taip neklausys ir niekam kitam nebus toks palankus kaip savo žmonai (ypač jeigu ji bus panašaus būdo kaip karalienė Bona). Tais laikais Karalienė beveik niekada nepasirodydavo be palydos, ją visada supdavo dvariškiai, todėl Radvilos ir susipažino su Morikoniais.

Tikriausiai visi žino Lietuvos ir Lenkijos istoriją ir čia ne vieta svarstyti, ar Radvilų planas pavyko ir ar jiems pasisekė iškovoti stiprią poziciją Lenkiškose Karūnos žemėse. Mums svarbiausia yra tai, kad Salų savininkai susipažino su karalienės Bonos dvarininkais – Morikoniais, nes ta pažintis ypač svarbi Salų istorijai.

Morikoniai, kuriuos XVI amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje karalienė Bona apgyvendino Karūnoje, XVII amžiuje persikėlė į Lietuvą. Jų pozicija Lenkijos-Lietuvos valstybėje buvo gana stipri, tikriausiai giminystės ryšių dėka, nes Morikonytės ir Morikoniai tuokdavosi su galingų Lenkijos bei Lietuvos giminių atstovais, taip pat ir su Radvilomis. Morikoniams, visiškai naujai ir Lietuvoje nežinomai giminei, išlaikyti visai nemenką poziciją ypač padėjo ryšiai su Radvilomis. Be to, santuokų dėka Morikonių rankose atsirasdavo vis naujų žemių, naujų turtų. Taip buvo ir su Salų kaimu bei jam priklausančiomis žemėmis – jas Radvilos perdavė Morikoniams, iš pradžių kaip užstatą, o vėliau, laikui bėgant, šios žemės tapo Morikonių nuosavybe. Tuo būdu pirmasis istoriškai patvirtintas Salų savininkas yra 1733 metais minimas Ukmergės pastalininkis (podstoli Wiłkomierski) Kristupas Morikonis (Krzysztof Morykoni). Nežinome Kristupo žmonos pavardės, bet žinome, kad ji turėjo tris sūnus: Pranciškų (Franciszek), Mykolą (Michał) bei Marcijoną (Marcjan). Tam Marcijonui, 1771 metais buvusiam Ukmergės seniūnu, tėvas užrašė Salas bei Taujėnus (Towiany). Marcijonas Morikonis vedė Benedikto Tyzenhauzo (Benedykt Tyzenhauz) dukrą Aleksandrą, su kuria turėjo du sūnus: pirmasis – Benediktas Benjaminas Morikonis (Benedykt Beniamin Morykoni), vienas iš Kosciuškos sukilimo vadų Lietuvoje, antras sūnus buvo Ignotas Morikonis (Ignacy Morykoni), taip pat Kosciuškos sukilimo dalyvis, Ukmergės seniūnas. Mums svarbiausias faktas yra tas, kad Ignotas Morikonis, pirmojo Salų savininko anūkas, buvo Salų dvaro rūmų steigėjas bei įkūrėjas. Rūmų projekto autorius yra atkeliavęs iš Morikonių tėvynės – Italijos. Tai architektas Pietro de Rosi. Nota bene: tas pats architektas yra suprojektavęs buvusią Morikonių rezidenciją Taujėnuose (Towiany) (Ukmergės rajone), priklausiusią Ignoto broliui Benediktui Benjaminui, vėliau atitekusią Radviloms. Salų dvaro rūmai, panašiai kaip Taujėnų, yra vienaaukščiai su mezoninu. Jų planas netaisyklingas, nes yra asimetriškas: dešinysis sparnas dvipusis, koridorinis, o kairiojo patalpos buvo sujungtos amfiladine tvarka. Rūmų pagrindiniame fasade aiškiai išsiskiria monumentalus šešių dorėninių kolonų portikas, užsibaigiantis trikampiu frontonu. Frontonas buvo papuoštas Morikonių giminės herbu. Herbas gana savotiškas ir labai netipiškas lenkų ir lietuvių heraldikai – tikriausiai Morikoniai naudojosi juo dar Italijoje, o Žečpospolitoje jų herbą patvirtino tik karalius Jonas III Sobieskis. Dvaro rūmai buvo įkurti gražiame parke, kurio likučiais galime grožėtis ir šiandien. Manoma, kad tai vienas iš seniausių parkų Lietuvoje, dar iš Radvilų laikų, taigi iš XVI amžiaus pabaigos. Radvilos parke buvo įrengę žvėryną, kur, anot legendos, auginę lokius, kurie kaip šunys saugodavę rūmus.

Dvaro rūmų įkūrėjas – Ignotas Morikonis – žmogus labai šykštus sau ir savo artimiesiems. Pavyzdžiui, savo žmonai Elenai Bilevičiūtei (Helena Billewiczówna) jis leisdavo tiktai vieną kartą per metus nuvažiuoti į Vilnių apsipirkti, pats dėvėdavo drabužius tol, kol tie visiškai susinešiodavo, bet tuo pačiu metu buvo labai dosnus bažnyčiai bei Salų valstiečiams. 1781-aisiais metais Salose jis pastatė Šventojo Kryžiaus bažnyčią, 1784 metais – Šv. Pranciškaus Serafiškio bažnyčią Aleksandravėlėje; prie Salų dvaro rūmų jo iniciatyva buvo įrengta mokyklėlė valstiečių vaikams, jis įkūrė kaimo ligoninę ir nedidelę vaistinę – galima sakyti, kad toje Europos dalyje XIX amžiaus pradžioje šitokia veikla buvo retenybė. Be to, Ignotas Morikonis testamentu panaikino visas savo valstiečų skolas.

Ignotas Morikonis turėjo tiktai vieną sūnų – Liucijoną Morikonį (Lucjan Morykoni). Tas, nors labai didelis patriotas, bet į tėvą buvo visiškai nepanašus. Jokūbas Geištaras (Jakub Gieysztor) savo dienoraštyje apie jį rašė: buvo tai žmogus labai turtingas, vienas iš turtingiausių Kauno gubernijoje, išsilavinęs, tiesus, bet visiškai nepraktiškas, nemokėjo valdyti žmonių savo žemėse ir visą savo turtą nežinia kaip labai greitai prarado. Dalį savo žemių prarado dar prieš Sausio Sukilimą, po to už dalyvavimą sukilime buvo sulaikytas ir areštuotas. Keletą mėnesių sėdėjo kalėjime Vilniuje, vėliau visus metus Kaune. Kai galų gale buvo paleistas iš kalėjimo, visiškai nebeturėjo pinigų, turėjo parduoti Salas grafui Rainoldui Tyzenhauzui (Rajnold Tyzenhauz) iš Pastovių (Postawy), o pats persikėlė į Varšuvą, kur iki mirties dirbo mokytoju. Pasak legendos ir vėlesnių savininkų pasakojimų, Liucijonas Morikonis po mirties grįžo į Salas ir naktimis kaip vaiduoklis vaikščioja po savo rūmų kambarius...

Tyzenhauzų rankose Salos tapo visos apylinkės kultūrinio gyvenimo centru. Čia būdavo rengiamos geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje, į kurias suvažiuodavo visa tų laikų grietinėlė net iš Vilniaus. Parke buvo įrengtas vasaros teatras, kuriame vaidino aktoriai, specialiai Tyzenhauzų pakviesti ne tik iš kitų gubernijų, bet net iš Prancūzijos. Nors didžiausią metų dalį Tyzenhauzai gyveno Pastovyse, labai rūpinosi Salų dvaro rūmais. Jų laikais kambarių sienos buvo papuoštos apmušalais iš Anglijos.

Rainoldas Tyzenhauzas vaikų neturėjo ir po jo mirties Salų savininke tapo jo sesuo – Marija Tyzenhauzaitė (Maria Tyzenhauzówna), Aleksandro Pšezdzieckio (Aleksander Przeździecki) iš Rokiškio žmona. Tada ir pasibaigė Salų aukso amžius, nes savininkai gyveno tiktai Postovyse arba Rokiškyje, o į Salų dvaro rūmus įsikėlė nuomininkai.

Paskutinis Salų savininkas buvo Rainoldas Pšezdzieckis, Marijos Pšezdzieckienės anūkas, Konstantino (Konstanty Przeździecki) ir Elžbietos Platerytės-Zyberk (Elżbieta Plater-Zyberk) sūnus, diplomatas ir rašytojas, parašęs monografijas apie Vilnių ir Varšuvą, žmogus labai išsilavinęs, bet, kaip pasakojama, turėjęs vieną trūkumą – visiškai nemokėjęs šokti. Paklaustas, kodėl nešoka, atsakydavo, kad jį užaugino Vatikane. Rainoldas Pšezdzieckis 1913 metais iš Rusijos caro Nikolajaus II gavo grafo titulą. Nei žmonos, nei vaikų neturėjo, mirė vienišas išeivijoje – Paryžiuje. Taip ir baigėsi Salų dvaro rūmų savininkų istorija. Reikia pasakyti, kad, laimei, pokario laikais Salų dvaro rūmai beveik nenukentėjo, 1977 metais meno istorikai pradėjo jų renovacijos darbus. Be dvaro rūmų, parke iki mūsų laikų išliko ir ūkiniai pastatai: didysis ir mažas fligelis, kur gyveno tarnai, sargo namas, tvartas, skalbykla, kalvė bei ledainė. Ar daug tokių ansamblių Lietuvoje?

Minėjau Salų bažnyčią, manau, kad ji taip pat verta dėmesio. Pirmąją medinę koplyčią Salose 1781 m. savo lėšomis pastatė grafas Ignotas Morikonis. Toje koplyčioje buvo du altoriai: didžiajame – Nukryžiuotojo paveikslas, nutapytas nežinomo geros mokyklos dailininko, vyrų, tai yra, kairėje pusėje esančiame altoriuje, buvo Švenčiausios Marijos Sopulingosios paveikslas. 1867 metais prie koplyčios iš abiejų pusių buvo pristatytos dvi zakristijos, 1878 metais meistrai iš Berlyno padirbo keturių balsų vargonus. Grafas Liucijonas Morikonis buvo numatęs statyti naują mūrinę bažnyčią, buvo pradėta rinkti medžiagas, vežti akmenis, bet netrukus, kaip minėta, Salų dvarą turėjo parduoti Tyzenhauzui ir statyba buvo nutraukta. Iki šiol bažnyčios archyve yra išlikęs mūrinės bažnyčios projektas. Pagaliau 1888 metais, tarpininkaujant vyskupui Antanui Baranauskui (jis padėjo gauti leidimą iš Kauno gubernatoriaus) ir grafienei Marijai Pšezdeckienei (ji finansavo statybą), nauja bažnyčia buvo pastatyta. Labai gražus ir orginalus bažnyčios interjeras. Bažnyčioje yra trys navos, centrinėje navoje yra gotikinio stiliaus didysis altorius.

(Pranešimas, skaitytas per Academia Salensis atidarymą)

Daugiau informacijos apie Salų dvaro ansamblio architektūrą ir nuotraukų iš archyvų galite rasti Architektūros ir urbanistikos centro svetainėje.

Apie Salų bažnyčios istoriją ir arhitektūrą rašo ir Lrytas.lt: Remonto reikalaujanti Salų bažnyčia: kas parašys griežtą laišką?